Želdinių formavimo estetiniai principai (antra dalis)
Pagrindinė taisyklė - kompozicijos (želdyno) vientisumas ir augalų grupės. Panašiai taip, kaip jie auga natūralioje gamtoje. Tai papraščiausia ir elementariausia iš taisyklių.

Apie ką dar turėtumėte žinoti, norėdami nepriekaištingai apželdinti savo kiemą?

Svarbu, kad kompozicija būtų proporcinga. Reikia palaikyti atskirų jos dalių tarpusavio santykį, kad jis gerai derintųsi su visuma. Pavyzdžiui, prie aukšto ir didelio namo tiesiami platesni takai, sodinamos stambesnės aukštų medžių ir krūmų grupės. Neproporcingai atrodo platūs takai prie mažo namelio, smulkios žemų krūmų grupės prie aukšto pastato, taip pat vejoje išbarstytos smulkios gėlių grupelės, o didesnėje erdvėje mažas vandens baseinėlis.

Taip pat turime išlaikyti mastelį, t.y. visumos ir atskirų jos dalių santykį su žmogumi. Jeigu kompozicija neatitinka žmogaus mastelio - ji bus nepatogi, nejauki. Stambesnio mastelio kompozicijos yra didingesnės, o smulkesnio – jaukesnės, intymesnės. Mastelis neturi praktinės reikšmės tik tada, kai želdynas nenaudojamas, o tik stebimas. Pavyzdžiui sodas, kuriuo gėrimės tik žiūrėdami pro langą.

Labai svarbus, ir jau šiek tiek aptartas, kompozicijos (želdyno) vieningumas. Vieningas želdynas tampa jungiant bendrus elementus į visumą. Siekiant vieningumo, nebūtina, kad visi komponentai būtų vienodi. Pavyzdžiui, jeigu jūsų kiemo reljefo forma ne griežta, o aptaki, tai griežtos formos terasa gali suardyti jo vieningumą. Tokioje aplinkoje jau netiks ir griežtos išvaizdos karpoma gyvatvorės juosta. Tačiau, siekiant vieningumo, reikia vengti monotonijos: medžių ir krūmų grupės sodinamos skirtingų dydžių, ypač, kai jas sudaro vienarūšiai augalai.

Apželdinant monotonijai išvengti naudojamas kontrastas. Daiktai arba reiškiniai yra kontrastingi tada, kai juos sugretinus, išryškėja kiekvieno būdingos savybės. Kontrastingi deriniai pagyvina želdyną, bet jų neturi būti per daug. Kontrastus galima sudaryti įvairiais būdais: derinant skirtingos lajos formos medžius, krūmus, šviesias lapų ar spyglių spalvas su tamsiomis ir pan. Taip pat kontrastą sudaro greta augantys šviesūs ir tamsūs medžiai ar krūmai. Jei kontrastingų derinių nedaug, jie pagyvina landšafto kompoziciją. Kai jų per daug — kompozicija pasidaro nerami. Nerekomenduojama naudoti medžių ir krūmų derinių, kurie stipriai kontrastuoja, nes jie gali suardyti kompozicijos vieningumą. Malonius kontrastus sudaro tų pačių bendrijų augalai, pavyzdžiui, karpuotieji beržai su paprastomis eglėmis, trapieji gluosniai su sidabrinės formos baltaisiais gluosniais. Išraiškingiausi deriniai būna tuomet, kai kontrastas sudaromas tarp nevienodo skaičiaus ar nevienodos masės augalų. Kraštovaizdžio kompozicijoje dera sudaryti formų ir spalvų kontrastus tarp reikšmingų pastatų ir augalų aplinkos. Pavyzdžiui, kontrastingų augalų deriniai sodinami prie didelių monotoniškų pastatų (pilkų betoninių sienų), vienarūšių želdinių masyvo fone. Pilko betono siena sudaro kontrastą tamsiai žaliems spygliuočiams arba spalvingiems lapuočiams medžiams.